rutuliojimas

rùtuliojimas sm. (1) 1. → rutulioti 3. | refl.: Priebalsių kietinimas galėjo būti ir savarankiškas lietuvių kalbos fonetikos rutuliojimosi rezultatas KlbII28. Gyvybės atsiradimo sąlygos šiandien ir Žemės rutuliojimosi tolimiausioje praeityje toli gražu ne tos pačios sp. 2. DŽ → rutulioti 4: „Herkaus Manto“ kompozicija pasižymi tobulu įvykių rutuliojimu su aiškia užuomazga, konflikto brendimu, kulminacija ir atomazga rš. Maironio lyrika temos rutuliojimo atžvilgiu yra gana įvairi V.Myk-Put. \ rutuliojimas; išsirutuliojimas